Riedlentininkai – visuomeninio karo centre?

Pradžia

Riedlenčių sporto ištakos pastebėtos dar 1893 metais Niujorko rajone Brukline. Kelias savaites vaikai susitikinėdavo Linkolno aišktėje ir ten važinėdavo ant „lentų su keturiais ratukais“.Šį neįprastą užsiėmimą tais pačiais metais pirmą kartą savo straipsnyje aprašė vienas Niujorko žurnalistas, pavadinęs jį tiesiog „pavojingu sportu“. Bėgant metams tos „lentos“ tobulėjo, susidomėjimas jomis didėjo. Galiausiai buvo sugalvotas pavadinimas „skateboard“, o Lietuvoje bandyta prijaukinti „riedlentės“ vardą. Tačiau šis žodis daugeliui pasirodė nepatogus kasdieniam vartojimui, todėl liaudyje buvo sugalvotas patrauklesnis pavadinimas - „skeitas“. Šiais laikais riedlenčių sportas gyvuoja tik kaip formalus pavadinimas. Daugelis riedlentininkų mano, kad tai yra labiau gyvenimo būdas, formuojantis žmogaus požiūrį į pasaulį, skatinantis reikštis mene ir kitose srityse.

Situacija Lietuvoje

Mūsų šalis nė kiek neatsilieka nuo užsienio valstybių savo riedlentininkų gausa ir profesionalumu. Tačiau požiūris į šį užsiėmimą labai skiriasi. Dauguma riedlentininkų susiduria su įvairių visuomenės sluoksnių pasipriešinimu bei pernelyg dideliu nepalankiu nusistatymu. Konservatyvūs žmonės šį ekstremalų užsiėmimą vadina vandalizmu arba „nenormalumu“, dauguma pagyvenusių piliečių yra tradiciškai nusistatę prieš neformaliąja veikla užsiimantį jaunimą, o viešąją tvarką prižiūrintys pareigūnai taip pat laido grasinančius ir nemalonius garsus važinėjantiems jaunuoliams. Tačiau kokios priežastys sukelia aplinkinių pasipriešinimą?

Problemos mieste

Pagrindinis nepasitenkinimo veiksnys – riedlentininkų važinėjimas viešose vietose. Juk jeigu jie niekam „neužkliūtų“, nekiltų ir pasipriešinimo banga. Štai čia iškyla didžioji miestų, ypač sostinės, problema. Visame Vilniuje yra vos 4 atviri riedlenčių parkai. Palyginus su kaimyninių valstybių sostinėmis, šis skaičius yra apgailėtinas. Uždarų parkų sostinėje iš viso nėra. Todėl žiemą riedlentininkams lieka tik viena galimybė užsiimti mėgstama veikla – važinėti nenaudojamuose sandėliuose ar garažuose, iš kurių dažnai išveja policija. Problemų grandinė tęsiasi toliau. Pasižiūrėjęs į 2008 metų Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto asignavimus, dažnas žmogus nusijuoktų. Tačiau sportininkams, įskaitant ir riedlentininkus, juokinga nepasirodytų – savivaldybė sporto plėtojimo programos turto įsigijimo išlaidoms šiais metais skyrė 5 tūkst. litų. Vienas atviras riedlenčių parkas vidutiniškai kainuoja apie 300 tūkst. litų. Su dabartiniu finansavimu Vilniuje naują parką galėtume išvysti po 60 metų. Bet tik tuomet, jeigu visos lėšos būtų nukreiptos vien tik riedlenčių sportui.
Tačiau kita, taip pat svarbi problema – netinkamas visuomenės požiūris – išliktų, jeigu mieste turėtume nors ir šimtą riedlenčių parkų. Dauguma žmonių aprėkdami ir įžeisdami niekuo nenusikaltusius riedlentininkus nė nesusimąsto, kodėl taip daro. Kodėl? O gi todėl, kad kai kurie yra „įsikalę“ sau į galvas, kad riedlentininkai – tai apsisnarglėję, neapsišvietę, nesupratingi ir degradavę mažvaikiai, kurie tik niokoja aplinką ir daugiau nieko neveikia. Mano manymu tai yra viena iš daugybės sovietinio režimo paliktų nuostatų, kurią būtina taisyti jau dabar.

Išvada

Visų pirma reikia keisti požiūrį į ekstremalųjį sportą. Nuostatas ir pažiūras pirmiausia turi keisti atsakingi valdininkai. Tik sulaukus reikalingo finansavimo ir tinkamų sąlygų riedlenčių sportui, galima tikėtis situacijos pagerėjimo.